Augalai

Raudonuogis šeivamedis (lot. Sambucus racemosa)

raudonuogis šeivamedis

Botaninis augalo pavadinimas: Raudonuogis šeivamedis – Sambucus racemosa
Sinonimai: –
Šeima: Šeivamedžio genties augalas. Tai labai polimorfiška rūšis, skirstoma į daugybę porūšių ir formų.
Liaudiški pavadinimai: –

Raudonuogis šeivamedis

raudonuogis šeivamedis vaistinis augalasAprašymas. Paprastasis šeivamedis (Sambucus racemosa) – 2-4 m aukščio Adoxaceae šeimos krūmas šviesiai ruda žieve, šakų šerdis rusva. Lapai viršūniniai, plunksniški, su 5-7 elipsiškais arba pailgai elipsiškais, pailgai smailėjančiais lapeliais. Žiedai smulkūs, iš pradžių žalsvi, vėliau gelsvai balti, susitelkę į tankų kiaušinišką arba kiaušiniškai ilgą žiedyną – šluotelę. Vaisius – apie 6 mm skersmens sultinga raudona blizganti uoga.

Paplitimas. Sambucus racemosa L. subsp. racemosa paplitęs didžiojoje Europos dalyje iki europinės Rusijos dalies. Sambucus racemosa subsp. kamtschatica (E. L. Wolf (Hulten)) auga Tolimuosiuose Rytuose, Kuriluose, Sachaline, Korėjoje, Japonijoje. Wolf (Hulten). Tolimuosiuose Rytuose, Sibire, Kinijoje ir Mongolijoje paplitęs sibirinis porūšis Sambucus racemosa subsp. sibirica (Nakai) H.Hara. O Japonijoje, Sachaline ir Kuriluose auga Sambucus racemosa subsp. sieboldiana (Miq.) H.Hara), kurį dabar linkstama laikyti atskira Zieboldo šeivamedžio rūšimi syn.

raudonuogis šeivamedis botanikojeAuginamas kaip dekoratyvinis augalas. Nuo senų laikų šis augalas buvo sodinamas prie tvartų ar uogakrūmių. Šis paprotys visiškai suprantamas, kadangi jis atbaido kenkėjus kurie daro nepataisomą žalą derliui. Jei nėra kur sodinti šeivamedžio, pakanka jo šakas tiesiog įkišti į uogakrūmius, ir drugiai nesėdės ant šių augalų, nedės kiaušinėlių ir taip atsikratysite vikšrų galinčių pakenkti uogoms.

Antra, šeivamedis yra puikus maistas paukščiams žiemą. O paukščiai sode padeda sumažinti kitų kenkėjų paplitimą, kadangi jie irgi tampa jų maistu. Šeivamedžio uogas noriai ėda kai kurios paukščių rūšys (pvz., varnėnai ir kai kurios balandžių rūšys) ir kai kurie laukiniai gyvūnai, ypač voverės, lapės, graužikai ir meškėnai. Lapus ir šaknis ėda meškos grizliai. Žiemą kanopiniai žvėrys, dygliaragiai ir pelės taip pat gali iš bado ėsti jo šakas. JAV netgi atlikti tyrimai, kuriuo laikotarpiu daugiau šeivamedžio uogų suėda kiekviena iš minėtų rūšių.

Sakoma, kad pasodinti netoli tvarto ar šalia namo, jie neleis jame atsirasti pelėms ir žiurkėms. Bet tai dar ne viskas! Nukritę šeivamedžio lapai greitai suyra ir tręšia dirvą. Po krūmu galite saugiai paruošti dirvą gėlėms ir kambariniams augalams – maistingą ir beveik be kenkėjų.

Galiausiai šeivamedžio uogos gali lengvai nuplauti pačias nešvariausias rankas. Jeigu po darbų patrinsite tarp delnų šeivamedžio uogas, jie gerai “išmuilins”, o nuplovus vandeniu visi nešvarumai išnyks šios natūralios ir ekologiškos priemonės pagalba.

AUGALAS NUODINGAS

Šeivamedžio uogose yra medžiagų, vadinamų cianogeniniais glikozidais, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali išskirti cianidą. Šis toksinas taip pat randamas abrikosų sėklose ir migdoluose. 100 g šviežių uogų yra 3 mg cianido, o 100 g šviežių lapų – 3-17 mg cianido.

Senovėje žmonės šaknų ištraukas naudojo kaip vėmimą sukeliančią ir vidurius laisvinančią priemonę, tačiau dabar yra daug nekenksmingesnių vaistų šiam tikslui. Įdomu tai, jog šiuolaikiniais laboratoriniais tyrimais nustatytas šaknų tinktūros aktyvumas prieš virusus, sukeliančius kvėpavimo takų ligas.

Raudonasis šeivamedis taip pat yra oro taršos indikatorius. Kuo stipresnė tarša, tuo lapai tampa baltesni.

Apie autorių

Vaistažolė

Vaistažolė

Kviečiame pažinti paslaptingą vaistažolių pasaulį, kuris žada sveikatingumą ir malonius atradimus miškuose, pievų pakraščiuose ir netgi mūsų pačių kiemuose. Šioje svetainėje mes kviečiame į kelionę, kurios metu atskleisime šių botaninių stebuklų senovinę išmintį. Prisijunkite prie mūsų, kai mėginsime įsigilinti į įspūdingą žolelių pasaulį, tyrinėsime jų unikalias savybes, senolių išmintį ir praktinį šių dienų pritaikymą.

Teksto komentarai

Komentuoti