Nuo seniausių laikų iki pat XIX a pradžios augalai buvo pagrindinis šaltinis vaistų gamyboje.

Vaistažolės visados buvo vertinamos dėl jose slypinčių gydomųjų savybių. Žolininkais vadinami žmonės pastebėjo, kad sudarius augalui palankias augimo sąlygas, lapuose susikaups eterinių aliejų ir augalai bus kvapnesni, aromatingesni, jų naudingosios savybės taps veiklesnės.

Vaistažoles ruošiant svarbu laiku jas nuimti. Kaip vaistinė žaliava naudojamos įvairios augalo dalys: šaknys, gumbai, svogūnai, lapai, žiedai, vaisiai, sėklos, pumpurai, uogos.

Pirmąsias vaistažoles rinkti pradedu žiemos pabaigoje. Nuo vasario pabaigos iki kovo vidurio skinu pušų, beržų, topolių, uosių pumpurus. Paskui pradedu lupti ir džiovinti žievę. Prasikalus ir sužaliavus augmenijai, skinu žoleles.

Sakoma, jog vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, esą vėliau jos prarandančios galią. Tačiau tai nėra visiška tiesa - pvz., rugpjūtį žydi rykštenės, nepakeičiamos gydant inkstus. Yra kalendorių, kur rašoma, kaip ir kada rinkti vaistažoles. Maža to, kiekvienam augalui – savas paros rinkimo metas. Štai nakvišas reikia skinti vakare prieš iškrentant rasai.

Nuo seno žolininkai kai kurias vaistažoles skindavo mėnuliui tekant. Manyta, kad tuomet žolelės turi ne tik gydomųjų, bet ir magiškųjų galių. Tačiau kiekvienas turėtų pajusti, kokios vaistažolės jam tinkamiausios. Vieną organizmą žolelė gali veikti teigiamai, o kitam visai netikti.