Botaninis augalo pavadinimas: Pluoštinis linas – Linum usitatissimum L.
Sinonimai: Sėjamasis linas
Šeima: Lininiai – Linaceae DC. ex Gray
Aprašymas. Pluoštinis linas – gerai pažįstamas, vienmetis, žolinis, 60-150 cm aukščio pluoštinis augalas. Stiebas vienas, status, plonas, cilindriškas, su išsivysčiusiais plaušais, žiedyno srityje šakotas. Lapai retai išsidėstę, bekočiai, pražanginiai, smulkūs, siaurai lancetiški. Žiedai penkianariai, mėlyni, kartais balsvi, ant ilgų žiedkočių, susitelkę į žiedynus. Žiedynas – stiebo viršūnėje netikras skėtis, negausus žiedais. Žydi birželio-liepos mėn. Vaisius – rutuliška penkializdė dėžutė, kurioje 10 sėklų (sėmenų).
Paplitimas. Savaime neauga. Auginamas visoje Lietuvoje kaip vaistinis ir techninis augalas. Mėgsta drėgno priemolio dirvas. Kitos Lietuvoje auginamos ar augančios Linum genties rūšys: pievinis linas (Linum catharticum L.), geltonasis linas (Linum flavum L.), stambiažiedis linas (Linum grandiflorum), daugiametis linas (Linum perenne L.), smulkiažiedis linas (Linum crepitans Dum.), sėmeninis linas (Linum humile Mill.).
Daugiametis linas (lot. Linum perenne)
Vaistinė žaliava. Žaliava – linų sėklos (Lini semen; ankstesnis: Semen Lini) – ruošiama, kai pradeda ruduoti dėžutės ir sėklos yra visiškai subrendusios – rugpjūčio-rugsėjo mėn. Linai raunami, džiovinami ir nukuliami. Sėklos smulkios, plokščios, iki 5 mm ilgio, kiaušiniškos formos, gelsvai rudu, blizgančiu paviršiumi, gleivingai riebalingo skonio. Vienas sėklos galas apvalus, kitas nusmailėjęs.
Veikliosios medžiagos. Linų sėklose yra apie 12 % gleivių, 32-47 % riebalinio aliejaus, iki 30 % baltyminių medžiagų, taip pat organinių rūgščių, vitaminų ir mineralinių medžiagų, mažas kiekis nuodingo glikozido linamarino. Riebalinis aliejus sudarytas iš nesočiųjų riebiųjų rūgščių (linolio, linoleno ir oleino rūgštys), palmitino ir stearino rūgščių.
Preparatai. Užpilai. Linų gleivės (Mucilago seminis lini). Sėmenų aliejus (Oleum lini). Linetolis (Linaetholum). Linetolis įeina į įvairių pramoninių vaistų formų sudėtį.
Poveikis. Linų preparatai pasižymi lengvu vidurius liuosuojančiu, priešuždegiminiu ir skausmą mažinančiu poveikiu.
Indikacijos. Iš sėklų gaminamos gleivės, kurios mažina uždegimą. Linų gleivės vartojamos skrandžio ir žarnyno (gastritas, enteritas), burnos ertmės (gingivitas, stomatitas), kvėpavimo takų (bronchitas) uždegimams gydyti. Išoriškai vartojama kaip odą minkštinanti priemonė. Linų gleivės gerai išsiekstraguoja sėmenis užpylus karštu vandeniu.
Sausos įkaitintos linų sėklos maišeliuose gali būti vartojamos išoriškai įvairiems vietiniams uždegiminiams procesams slopinti, pridedant prie skaudamos vietos.
Iš linų sėklų gaunamas sėmenų aliejus, kuris gerina medžiagų apykaitą, mažina cholesterolio kiekį, malšina apdegusios odos skausmą, greitina žaizdų gijimą. Juo gydoma aterosklerozė, sunkiai gyjančios žaizdos, votys, nudegimai, nušalimai.
Sėmenų aliejus – vertingas maisto produktas, kadangi savo sudėtyje turi daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių.
Iš aliejaus gaminamas preparatas linetolis. Tai nesočiųjų riebiųjų rūgščių mišinys. Vartojamas išoriškai kompresų pavidalu, juo gydomos žaizdos, opos, nudegimai.
Smulkinti linų sėmenys naudojami kaip švelniai vidurius liuosuojanti priemonė nuo vidurių užkietėjimo. Tuo tikslu po 1 valgomąjį šaukštą 2-3 kartus per dieną valgomos sumaltos linų sėklos, užgeriant vandeniu.
Kontraindikacijos. Linų preparatų nevartoti į vidų esant žarnyno nepraeinamumui.
Linų gleivių ruošimas ir vartojimas
1 valg. šaukštas sveikų linų sėmenų užpilamas 2 stiklinėmis karšto virinto vandens, 15 min maišoma, nukošiama. Geriama po 1 valg. šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį. Vartojama 2-3 savaites.
Teksto komentarai